BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kodėl aš piktas?


Nesuprantu kodėl tai suprasdamas negaliu nieko su tuo padaryti? Ne.. tai nebūna visą laiką ar kažkaip jau visai patalogiškai…, bet žymiai dažniau nei aš to norėčiau, todėl, manau tai verta paanalizuoti.
Kartais pyktis padeda.. pvz. noriu kam nors “gramotnai įkąsti” - įrodyti jog jis neteisus, ar šiaip… - pastudijuoju, pasimokau iš sudėtingų knygų kurių šiaip niekada neatsiversčiau iš smalsumo… Keista - pyktis + ambicijos gali būti naudingi asmeniniam tobulėjimui.
Tačiau tai tik viena medalio pusė (kitos pusės dar nelabai tyrinėjau, bet jaučiu ten nieko gero nėra).
Yra dar vienas pyktis - nekonstruktyvus irzlumas. Kas įdomiausia tas piktas irzlumas sugeba gyventi kažkaip besidaugindamas, lyg koks grybelis ar virusas. Pvz. man kyla tas pyktis kai matau pykstant kitus, arba stebint liumpeniška pavydą turčiams ar arogantišką turčių neapykantą liumpenams, arba stebint visas tas nacistines, ksenofobines neapykantas, arba kvailinančią massmediją, su tv, priešakyje, ir besdžiaugiančia šiuo surogatu tauta. Jei aš nekenčiu homofobų - tai, tikriausiai, ir pats esu homofobas. Kažkoks užburtas ratas :(
Eisiu dabar atlikti kokį nors pykčio šokį prieš veidrodį, nes tema labai įdomi…

Rodyk draugams

komentarai (9) to “Kodėl aš piktas?”

  1.   Margariux
    Rugpjūtis 31st, 2008 | 00:04

    va va.. pas mane pastaruoju metu pyktis susimaišęs su nervingumu (ir dėl neaiškios priežasties), tada dar prisideda liūdesio prieskonių ir iš vis važiuoja stogas.. nežinau ir ką su tuo daryt..

  2.   shradhavan
    Rugpjūtis 31st, 2008 | 10:16

    pyktis - žmogaus priešas Nr 1

    o kodėl pykstam… yra du principai - prisirišimas ir pyktis, vieno kamieno dvi didelės šakos. pvz. vienu metu vienam žmogui kitas žmogus gali sakyti: "o, aš negaliu be tavęs", o kitu metu: "aš negaliu nepykti ant tavęs". Abu tie "negaliu" - žmogaus silpnumo apraiška, jei tą silpnumą 100 % nukreiptumėm į Dievą, gal kas ir išeitų mums su pykčio valdymu.

    yra toks ugnies tipo temperamentas, šiaip labiausiai būdingas vidutinio sudėjimo žmonėms, jie yra aštrūs ir karšti, ir prie spaudimo ar streso susierzina, supyksta, kritikuoja, geri logikai ir kalbėtojai, kryptingi, skiria kas yra kas, ambicingi. Visi mes turim kažkiek to temperamento, ir priklausomai nuo to, ar jo per daug ar per mažai, kaip jis subalansuotas su mūsų prigimtiniu balansu, gali pasireikšti tos pozityvios ar negatyvios ugnies savybės.

  3.   eklipas
    Rugpjūtis 31st, 2008 | 15:42

    Matyt reikia paaiškinti… aksioma - pyktis yra, ir ne mano valioj tą pakeisti. Klausimas kitas - kaip padaryti, kad tas pyktis būtų kaip karvei lietus "do lampočki" (nebereikšmingas man)- pykstu gerai nepykstu irgi gerai.. ghmmm.. nemanau, kad suprasit..

  4.   shradhavan
    Rugpjūtis 31st, 2008 | 18:23

    Norit laikyti rankas ugnyje, ir nejausti kaip jos dega? :)
    Pyktis kaip ir meilė - todėl ir yra, kad ne do lampački, ir patys negali būti do lampački :)

  5.   eklipas to shradhavan
    Rugpjūtis 31st, 2008 | 21:54

    matyt nesupratai manęs, arba tau nekyla tokie klausimai ir viskas aišku :) Aš noriu pykti ir nekęsti be jokios savianalizės, laisvai kaip žuvėdra danguje pakakoja ant denio neatsigręždama… noriu laisvai nekęsti pederastų, valkatų bei visokių "prie meno", kaifuoti nuo tv3, rimiškio ir akropolio arba atvirkščiai ir iš viso tai nelabai svarbu ko nekęsti… Tačiau noriu tai daryti LAISVAI be "zaparkių". Todėl sutinku tegul meilė.. tegul skrunda ir anglėja rankos ugnyje, bet tegul iš galvos dingsta mintis (o geriau visos mintys), kad kažkas ne taip.
    Anot vieno, jau senai gyvenusio princo, tenka laukti kančių pabaigos.

    Redagavo eklipas 2008-08-31 21:58

  6.   7x
    Rugsėjis 2nd, 2008 | 00:44

    Šiaip gana įdomu dalykas tie jausmai ir kažin ar svarbu apie kuriuos kalbėsime - pyktį, pavydą ar tą pačią (nelaimingą, kad būtų galima įsivaizduot geriau :] ) meilę - analizuok neanalizavęs, bandyk racionaliais argumentais "perkalbėti" tai, kaip jautiesi, tačiau vis tiek geriausiai emocijas gydo laikas. Bent jau man. Kartais suprantu, jog pykstu dėl visiškai kvailų ir neracionalių dalykų, jog pyktis man tik trukdo, bet vis tiek toliau sėkmingai pykstu. Žodžiu sunku :).

    Edit: ok perskaičiau tavo komentarus ir rodos irgi blogai supratau tave, sorry.

    Redagavo 7x 2008-09-02 00:46

  7.   shradhavan
    Rugsėjis 3rd, 2008 | 20:47

    atsiprašau dėl "gudragalviškumo".
    bet vis vien - nebus O.k.. tam žmogus ir yra racionalus. net kas pyksta be stabdžių, kaip pyksta? daug piktų minčių pareina, ir jos vis kartojamos po incidento. jis tikrai negalvoja kad viskas o.k, nors ir leidžia sau pykti. betgi visi kodeksai - moraliniai, religiniai, pabrėžia meilę ir kritikuoja pyktį.

  8.   eklipas
    Rugsėjis 6th, 2008 | 00:04

    Gaila…, o aš tikėjausi, kad galima pykti nuoširdžiai, be "zaparkių" ir kaltės jausmo… Arba.., ten visokie: "…jie nežino ką daro.." ir panašiai..

    Redagavo eklipas 2008-09-06 00:05

  9.   lina
    Rugsėjis 17th, 2008 | 00:37

    Nepretenduoju i tiesa.
    Manau, kad visos emocijos yra skirtinga "ikrova", kuri taso tarsi konvulsijos musu zemiska kuna. Ar as esu vien mano reakcijos?

Rašyk komentarą